Kaip pradėti mylėti save?

Knygų autorė Louise L. Hay atvėrė daugeliui iš mūsų akis: ir kokio amžiaus esame, mūsų viduje gyvena mažas vaikas, kuriam visada reikia meilės ir dėmesio. Visi amžiaus tarpsniai, kurie praėjo, gyvena mumyse – mūsų atmintyje ir pasąmonėje. Vaikai dažnai puoselėja idėją, kad jeigu tik elgsis teisingai, jie sulauks tėvų meilės ir išvengs bausmės.

„Jeigu nežinote, kaip suartėti su kitais žmonėmis, vadinasi nežinote, kaip priartėti prie jūsų viduje slypinčio vaiko“.

— Louise L. Hay

Ši idėja turi gilių šaknų psichologijos moksle. Karlas Jungas šią mūsų psichikos dalį pavadino „Vaiko archetipu“ – tai universalus, primityvus, kūrybiškas ir pažeidžiamas mūsų esybės aspektas. Be to, Jungas kalbėjo apie „Šešėlį“ – tą mūsų dalį, kurią mes slepiame, užgniaužiame ar atstumiame dėl visuomenės ar šeimos lūkesčių. Darbas su vidiniu vaiku yra ir darbas su savuoju Šešėliu – priimant ir apkabinant tas dalis, kurios, mums atrodė, nusipelno tik paniekos.

Kai vaikas kažko nori ir negauna, jis tiki, kad yra negeras ir netobulas ir pradeda stengtis dar labiau. Net ir suaugę mes puoselėjame šią idėją, nes pripratome taip veikti. Juk ši veikimo strategija mums padėjo išgyventi.

Johnas Bradshawas, kelių knygų autorius ir psichologas, teigia, kad augdami savyje užfiksuojame tėvų kalbas, kurios iš viso trunka apie 25 tūkst. valandų. Kaip manote, kiek iš jų yra skirtos mūsų pagyrimams? Tad nenuostabu, kad mes sau taip dažnai sakome NE.

Taip pat, mūsų viduje gyvena ir tėvai. Šalia vidinio vaiko, kuris nori meilės ir pritarimo, visada yra vidinis tėvas (dar vadinamas „Vidiniu kritiku“), kuris pasiruošęs išbarti mūsų vidinį vaiką. Todėl ir pradedame kovoti su savimi. Mūsų dalys nesutaria tarpusavyje ir dažniausiai nukenčia mūsų vidinis vaikas, nes tai jautriausia mūsų dalis.

Svarbu, kad mūsų vidinis vaikas, kuris nori žaisti, mėgautis, nori būti mylimas, pastebimas ir pripažintas, sutartų su mūsų vidiniu tėvu, kuris norėdamas apsaugoti vaiką dažniausiai kalba terminais – “privalai”, “reikia” arba taria riebų NE. Šios dvi mūsų dalys turi rasti bendrą kalbą, išmokti kalbėtis, gerbti viena kitą ir rūpintis vienas kitu.

Rytų filosofija mums gali būti labai naudinga šiame procese. Ji moko radikalaus priėmimo ir atjautos sau. Žvelgti į praeities klaidas su švelnumu ir supratimu, kaip į natūralų žmogaus buvimo dalyką. Tai nėra savanaudiška, o būtina – kaip sakė budistų mokytoja Sharon Salzberg: „Atjauta sau nėra meilės sau priešprieša; ji yra meilės sau pagrindas“.

Galbūt vaikystėje jūs buvote skaudžiai baudžiamas už klaidas, todėl natūralu, kad dabar bijote suklysti, ko pasėkoje atidėliojate darbus arba tiesiog nesiimate naujų užduočių. Tačiau pastebėję šią savo vidinio vaiko baimę, jūs galite tarti sau: „Viskas gerai, aš jau suaugęs. Man saugu imtis naujų dalykų, o klaidos tėra proceso dalis, leidžianti man augti ir tobulėti“. Mes galime vidinį tėvą padaryti pritariantį ir palaikantį. Tam, žinoma, reikia laiko, tačiau net ir vienas bandymas jau duos labai daug naudos ir suteiks energijos bandyti dar ir dar.

Svarbiausia darbo su vidiniu vaiku užduotis – užgydyti praeities žaizdas. Išsigandęs mažas vaikas mumyse slepia mūsų jausmus, bijodamas būti atstumtas ar įžeistas. Tad čia mes taip pat galime skirti jam minutėlę ir padrąsinti: „Viskas gerai, myliu tave. Būsiu šalia, kai tik tau reikės“. Svarbu, kad matytumėte jį ir bendrautumėte su savo vidiniu vaiku. Pirmasis pokalbis gali būti labai nedrąsus, tačiau kaskart bus vis lengviau ir paprasčiau. Užduokite klausimą savo vidiniam vaikui: „Ką galiu dabar dėl tavęs padaryti, kad taptum laimingas“? Ir būtinai padarykite tai.

Praktika: susiraskite savo vaikystės nuotrauką ir įdėmiai pažvelkite į ją. Ką matote nuotraukoje? Ar vaikas laimingas, ar nuliūdęs? Galbūt išsigandęs, o gal drąsus? Paklauskite, kokius žodžius dabar šis vaikas norėtų išgirsti iš jūsų? Ir tarkite juos garsiai. Taip jums bus lengviau užmegzti ryšį su savo vidiniu vaiku. Bet kokie santykiai yra laikini, nesikeičia tik jūsų santykis su savimi. Mes negalime priimti ir pamilti kitų, jeigu nemylime savo vidinio vaiko. Paklauskite savęs, kokio amžiaus vaikas slypi jumyse? Paimkite jį už rankos ir mylėkite. Turėkite savo nuotrauką visada šalia, matomoje vietoje.

Jeigu mes nemylime savo vidinio vaiko, kitiems mus taip pat sunku mylėti. Tad priimkite savo vidinį vaiką besąlygiškai ir atvira širdimi. Apkabinkite jį jau šiandien.

Patikėkite, šiandien jūsų širdyje tiek meilės, kad galite užlieti ja visą Pasaulį, vis dėlto šiandien šią meilę pirmiausia nukreipkite į save. Kaip rašė K. Jungas: „Visa, ką mus erzina išorėje, turi savo atitikmenį mūsų viduje“. Mylint save, mes ne tik užgydome savo žaizdas, bet ir pradedame harmoningiau gyventi su visu pasauliu.

Esu sukūrusi hipnoterapijos praktiką "Meilė vidiniam vaikui", kuri gali padėti atkurti ryšį su savimi. Per simbolinę kelionę susitiksite su savo vidiniu vaiku ir suteiksite jam balsą, kurio jis taip ilgai laukė. Ši praktika padės paleisti praeities skausmą ir sukurti naują pasakojimą apie save — pilną meilės ir stiprybės.